Eksperimentinė archeologija

Eksperimentinės archeologijos klubas "Pajauta"
2011-05-12 11:35

Eksperimentinė archeologija - tai mokslas, rekonstruojantis įvairias praeities laikų žmonių bendruomenių bei individų veiklos sritis, testų ir bandymų būdu revizuojantis archeologinių tyrimų išvadas. Eksperimentinė archeologija remiasi žemėje išlikusiais liudijimais bei technologijų pažinimu, apima tokias materialinės kultūros liekanas, kaip maisto gavyba ir gamyba, statyba ir susisiekimas, žaliavų ir medžiagų apdorojimas. Eksperimentinės archeologijos pagrindą sudaro materialinės kultūros liekanų tyrimai ir rekonstrukcija, leidžianti archeologiškai pažinti ir modeliuoti praeities bendruomenių istoriją. Eksperimentinės archeologijos pradininkai - 19 a. vidurio archeologai J.Lubbock, J.Evans ir kt., atlikę pirmąsias akmens amžiaus dirbinių rekonstrukcijas ir eksperimentus. 20 a. viduryje eksperimentinėje archeologijoje dirbinių funkcijai nustatyti pradėtas taikyti S. Semionovo traseologinis metodas. Eksperimentinės archeologijos specialistus jungia tarptautinė asociacija EXARC. Su eksperimentine archeologija glaudžiai susijusi gyvoji archeologija - eksperimentu paremtas archeologinio paveldo propagavimas, išreiškiamas švietėjiškomis visuomenės edukacijos formomis. Lietuvoje eksperimentinė archeologija siekia 19 a. pab., kai T. Daugirdas rekonstravo akmens gręžimo technologijas. Paplito 20 a. pab. (Šiaulių „Aušros“ muziejus, Kernavės kultūrinis rezervatas, Trakų istorijos muziejus). Eksperimentinės archeologijos specialistus jungia klubas „Pajauta“ (įsteigtas 2002). Klubas, remdamasis Lietuvos archeologine medžiaga, rekonstruoja įvairios materialinės kultūros sritis, organizuoja festivalius, stovyklas, paskaitas.